Lietuvos Monarchistai
23.03.202517:12
Intereuropean Monarchist Movement
This is a folder of European monarchist channels where you can learn a lot about the history of monarchy as a whole and individual monarchist states. You will also find interesting articles about monarchist ideology here.
add folder
This is a folder of European monarchist channels where you can learn a lot about the history of monarchy as a whole and individual monarchist states. You will also find interesting articles about monarchist ideology here.
add folder
17.03.202501:50
MYKOLAS ROMERIS🇱🇹
Mykolas Romeris (1880–1945) buvo vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų, teisės filosofų ir visuomenės veikėjų. Jis gimė bajorų šeimoje. Romerio giminė buvo žinoma dėl savo intelektualinių ir visuomeninių pasiekimų, o pats Mykolas nuo jaunystės domėjosi teisės, valstybės valdymo ir demokratijos klausimais. Mokslus jis krimto įvairiose Europos šalyse, įgydamas platų teisinį išsilavinimą, kurį vėliau pritaikė Lietuvos teisinės sistemos kūrime.
Vienas iš svarbiausių Romerio analizuotų klausimų buvo teisinės valstybės samprata. Jis laikėsi nuomonės, kad valstybė turi būti grindžiama ne tik įstatymais, bet ir teisingumo bei moralės principais. Savo straipsniuose jis akcentavo konstitucijos svarbą, teisėjų nepriklausomumą ir žmogaus teisių apsaugą. Romeris kritikavo autoritarinius valdymo metodus ir siekė stiprinti demokratines institucijas.
Jo akademinis palikimas apima daugybę straipsnių, kuriuose nagrinėjamos konstitucinės teisės, administracinės teisės ir tarptautinės teisės problemos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Teisinės valstybės idėja ir jos įgyvendinimas Lietuvoje“ jis aptarė, kaip teisinės valstybės principai gali būti pritaikomi Lietuvos kontekste. Romerio darbai buvo įtakoti Vakarų Europos teisinės minties, tačiau jis siekė juos pritaikyti Lietuvos teisinei sistemai.
Šiandien Mykolo Romerio idėjos išlieka aktualios, ypač diskutuojant apie teisinės valstybės principų įgyvendinimą. Jo vardu pavadintas Mykolo Romerio universitetas, kuris tęsia jo puoselėtas teisės ir demokratijos idėjas. Romerio straipsniai ir teorijos tebėra svarbi dalis Lietuvos teisės mokslo ir padeda formuoti šiuolaikinę teisinę sistemą.
Monarchistai
Mykolas Romeris (1880–1945) buvo vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų, teisės filosofų ir visuomenės veikėjų. Jis gimė bajorų šeimoje. Romerio giminė buvo žinoma dėl savo intelektualinių ir visuomeninių pasiekimų, o pats Mykolas nuo jaunystės domėjosi teisės, valstybės valdymo ir demokratijos klausimais. Mokslus jis krimto įvairiose Europos šalyse, įgydamas platų teisinį išsilavinimą, kurį vėliau pritaikė Lietuvos teisinės sistemos kūrime.
Vienas iš svarbiausių Romerio analizuotų klausimų buvo teisinės valstybės samprata. Jis laikėsi nuomonės, kad valstybė turi būti grindžiama ne tik įstatymais, bet ir teisingumo bei moralės principais. Savo straipsniuose jis akcentavo konstitucijos svarbą, teisėjų nepriklausomumą ir žmogaus teisių apsaugą. Romeris kritikavo autoritarinius valdymo metodus ir siekė stiprinti demokratines institucijas.
Jo akademinis palikimas apima daugybę straipsnių, kuriuose nagrinėjamos konstitucinės teisės, administracinės teisės ir tarptautinės teisės problemos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Teisinės valstybės idėja ir jos įgyvendinimas Lietuvoje“ jis aptarė, kaip teisinės valstybės principai gali būti pritaikomi Lietuvos kontekste. Romerio darbai buvo įtakoti Vakarų Europos teisinės minties, tačiau jis siekė juos pritaikyti Lietuvos teisinei sistemai.
Šiandien Mykolo Romerio idėjos išlieka aktualios, ypač diskutuojant apie teisinės valstybės principų įgyvendinimą. Jo vardu pavadintas Mykolo Romerio universitetas, kuris tęsia jo puoselėtas teisės ir demokratijos idėjas. Romerio straipsniai ir teorijos tebėra svarbi dalis Lietuvos teisės mokslo ir padeda formuoti šiuolaikinę teisinę sistemą.
Monarchistai
15.03.202501:19
JUOZAPAS KAZIMIERAS KOSAKOVSKIS🇵🇱
Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738–1794) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkas, rašytojas ir politinis veikėjas. Jis mokėsi Kauno jėzuitų kolegijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete ir kunigų seminarijoje Varšuvoje. 1761 m. Vilniuje įšventintas kunigu, jis tapo Trakų sufraganu ir Vilniaus koadjutoriumi. Kosakovskis garsėjo kaip veiklus dvasininkas, tačiau jo politinė veikla susilaukė prieštaringų vertinimų.
Be bažnytinės veiklos, Kosakovskis buvo literatas ir dramaturgas. Jis parašė satyrinių komedijų, tokių kaip *Varšuvietis namuose* ir *Ponaitis ūkininkas*, kurios atspindėjo to meto visuomenės ydas. Jo romanas *Kunigas Klebonas* nagrinėjo kaimo kunigų gyvenimą ir jų įtaką bendruomenei. 2018 m. buvo išleista Kosakovskio atsiminimų knyga *Atsiminimai: 1738–1788*, suteikianti vertingų istorinių įžvalgų apie XVIII a. Lietuvos visuomenę.
Politikoje Kosakovskis rėmė Targovicos konfederaciją, siekusią panaikinti 1791 m. priimtą Gegužės 3-iosios konstituciją. Jis aktyviai veikė Lietuvos bajorų tarpe, skatindamas priešintis reformoms, kurios galėjo sustiprinti valstybės centralizaciją. Jo veikla kėlė daug kontroversijų, nes dalis bajorų jį laikė Lietuvos savarankiškumo gynėju, o kiti – išdaviku, bendradarbiavusiu su Rusija.
1794 m. prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, Kosakovskis buvo suimtas Varšuvoje, apkaltintas išdavyste ir nuteistas mirties bausme. Jis buvo viešai pakartas Varšuvos turgaus aikštėje kaip vienas iš žiauriausių sukilimo priešų. Nors jo politinė veikla vertinama prieštaringai, Kosakovskis išliko reikšminga XVIII a. Lietuvos istorijos figūra.
Monarchistai
Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738–1794) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkas, rašytojas ir politinis veikėjas. Jis mokėsi Kauno jėzuitų kolegijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete ir kunigų seminarijoje Varšuvoje. 1761 m. Vilniuje įšventintas kunigu, jis tapo Trakų sufraganu ir Vilniaus koadjutoriumi. Kosakovskis garsėjo kaip veiklus dvasininkas, tačiau jo politinė veikla susilaukė prieštaringų vertinimų.
Be bažnytinės veiklos, Kosakovskis buvo literatas ir dramaturgas. Jis parašė satyrinių komedijų, tokių kaip *Varšuvietis namuose* ir *Ponaitis ūkininkas*, kurios atspindėjo to meto visuomenės ydas. Jo romanas *Kunigas Klebonas* nagrinėjo kaimo kunigų gyvenimą ir jų įtaką bendruomenei. 2018 m. buvo išleista Kosakovskio atsiminimų knyga *Atsiminimai: 1738–1788*, suteikianti vertingų istorinių įžvalgų apie XVIII a. Lietuvos visuomenę.
Politikoje Kosakovskis rėmė Targovicos konfederaciją, siekusią panaikinti 1791 m. priimtą Gegužės 3-iosios konstituciją. Jis aktyviai veikė Lietuvos bajorų tarpe, skatindamas priešintis reformoms, kurios galėjo sustiprinti valstybės centralizaciją. Jo veikla kėlė daug kontroversijų, nes dalis bajorų jį laikė Lietuvos savarankiškumo gynėju, o kiti – išdaviku, bendradarbiavusiu su Rusija.
1794 m. prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, Kosakovskis buvo suimtas Varšuvoje, apkaltintas išdavyste ir nuteistas mirties bausme. Jis buvo viešai pakartas Varšuvos turgaus aikštėje kaip vienas iš žiauriausių sukilimo priešų. Nors jo politinė veikla vertinama prieštaringai, Kosakovskis išliko reikšminga XVIII a. Lietuvos istorijos figūra.
Monarchistai
无法访问
媒体内容
媒体内容
02.06.202421:36
ŠVARNAS
Švarnas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1267 iki 1269 metų. Jis gimė apie 1230 metus, buvo Haličo-Voluinės kunigaikščio Danilo Romanovičiaus sūnus ir Mindaugo žentas, nes vedė jo dukterį Mindaugaitę. Švarnas tapo Lietuvos valdovu po Vaišelgos atsistatydinimo ir išvykimo į vienuolyną.
Švarnas valdė kartu su Vaišelga, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavo. Tačiau jo valdymas Lietuvoje buvo trumpalaikis ir baigėsi, kai Vaišelga buvo nužudytas. Po šio įvykio, lietuviai pasirinko Traidenį kaip naują valdovą.
Švarnas mirė apie 1269 metus ir buvo palaidotas Chelme.
@Lietuvos_Monarchistai
Švarnas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1267 iki 1269 metų. Jis gimė apie 1230 metus, buvo Haličo-Voluinės kunigaikščio Danilo Romanovičiaus sūnus ir Mindaugo žentas, nes vedė jo dukterį Mindaugaitę. Švarnas tapo Lietuvos valdovu po Vaišelgos atsistatydinimo ir išvykimo į vienuolyną.
Švarnas valdė kartu su Vaišelga, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavo. Tačiau jo valdymas Lietuvoje buvo trumpalaikis ir baigėsi, kai Vaišelga buvo nužudytas. Po šio įvykio, lietuviai pasirinko Traidenį kaip naują valdovą.
Švarnas mirė apie 1269 metus ir buvo palaidotas Chelme.
@Lietuvos_Monarchistai
22.03.202502:07
BENEDIKTAS JOKŪBAS IGNACIJUS POVILAS CHRIZOSTOMAS PETRAS KARPIS🇱🇹
Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis buvo paskutinis Karpių giminės atstovas, gyvenęs XIX–XX amžiuje. Gimė 1857 metų kovo 29 dieną Palėvenėje, o mirė 1926 metais Joniškėlyje. Jis buvo kilęs iš Lietuvos bajorų Karpių giminės ir priklausė Joniškėlio-Rėkyvos šakai. Tėvas buvo Pranciškus Felicijonas Benediktas Jurgis Karpis, o motina – Antanina Antanavičiūtė. Benediktas turėjo du brolius – Mauricijų Juozapą Pranciškų Steponą Petrą Karpį ir Juozapą Antaną Steponą Karpį. Būdamas vedęs pusseserę Marijoną Joaną Karpytę, jis neturėjo vaikų.
Benediktas paveldėjo keletą dvarų, įskaitant Moliūnų, Januškų ir Puodiškių dvarus, taip pat Naujamiestį ir Jasnagurkos dvarą prie Panevėžio. Be to, pagal kraičio susitarimus jis gavo Joniškėlio, Gustonių, Meškalaukio, Palėvenės ir Leoniškio dvarus. 1903 metais, mirus jo žmonos sūnėnui Ignacijui, jis perėmė ir Rėkyvos dvarą.
Benedikto Karpio dvarai buvo išparceliuoti po 1922 metų žemės reformos. Dalis Rėkyvos dvaro su durpynais buvo parduota Amerikos lietuvių akciniai bendrovei. Rėkyvos teritorijoje buvo pastatytos svarbios energetinės infrastruktūros – 1923 metais Bačiūnų elektrinė, o 1941 metais – Rėkyvos elektrinė, kuri dabar priklauso AB „Šiaulių energija“.
Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis buvo vienas iš paskutinių Karpių giminės atstovų, palikęs žymę istorijoje ir dvarų paveldėjimo procese.
Monarchistai
Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis buvo paskutinis Karpių giminės atstovas, gyvenęs XIX–XX amžiuje. Gimė 1857 metų kovo 29 dieną Palėvenėje, o mirė 1926 metais Joniškėlyje. Jis buvo kilęs iš Lietuvos bajorų Karpių giminės ir priklausė Joniškėlio-Rėkyvos šakai. Tėvas buvo Pranciškus Felicijonas Benediktas Jurgis Karpis, o motina – Antanina Antanavičiūtė. Benediktas turėjo du brolius – Mauricijų Juozapą Pranciškų Steponą Petrą Karpį ir Juozapą Antaną Steponą Karpį. Būdamas vedęs pusseserę Marijoną Joaną Karpytę, jis neturėjo vaikų.
Benediktas paveldėjo keletą dvarų, įskaitant Moliūnų, Januškų ir Puodiškių dvarus, taip pat Naujamiestį ir Jasnagurkos dvarą prie Panevėžio. Be to, pagal kraičio susitarimus jis gavo Joniškėlio, Gustonių, Meškalaukio, Palėvenės ir Leoniškio dvarus. 1903 metais, mirus jo žmonos sūnėnui Ignacijui, jis perėmė ir Rėkyvos dvarą.
Benedikto Karpio dvarai buvo išparceliuoti po 1922 metų žemės reformos. Dalis Rėkyvos dvaro su durpynais buvo parduota Amerikos lietuvių akciniai bendrovei. Rėkyvos teritorijoje buvo pastatytos svarbios energetinės infrastruktūros – 1923 metais Bačiūnų elektrinė, o 1941 metais – Rėkyvos elektrinė, kuri dabar priklauso AB „Šiaulių energija“.
Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis buvo vienas iš paskutinių Karpių giminės atstovų, palikęs žymę istorijoje ir dvarų paveldėjimo procese.
Monarchistai
转发自:
✠ 𝐍𝐑𝐁 ✠ 🇺🇦🇳🇴
16.03.202520:01
Литвинізм – історична теорія чи пропаганда?
Литвинізм – це псевдоісторична теорія, створена з метою привласнення історії та спадщини Великого князівства Литовського (ВКЛ) сучасною Білоруссю.
Головним джерелом литвинізму вважають саме Осипа Івановича Сенковського, який, хоч і мав певний вплив у літературних колах та все ж не був істориком.
Сам Сенковський народився 19 березня 1800 року в маєтку Антологон (Віленський повіт), а помер у березні 1858 року в Санкт-Петербурзі. Він фактично став засновником російської орієнталістики, а серед його учнів були В. В. Григор'єв, В. Г. Тізенгаузен та інші. Саме вони зробили значний внесок у розвиток російського сходознавства.
Він став відомий як редактор популярного журналу "Библиотека для чтения". Сам Сенковський більше тяжів до літератури, аніж до наукових історичних досліджень.
Саме тому його роботи про ВКЛ більше схожі на міфологізовані уявлення, приділяючи велику увагу литвинам.
Згодом ці ідеї підхопили білоруські націоналісти, які трактували його роботи надто буквально, попри те, що Сенковський не був професійним істориком. Виникає запитання: чи можна сприймати литвинізм як об’єктивний погляд на історію, чи це лише зручний політичний міф?
У цьому пості ми розглянули лише одну з основних проблем литвинізму. У наступних публікаціях ми детальніше проаналізуємо цю псевдотеорію.
✠ Норвезьке Братство ОТВ ✠
#Інше
Литвинізм – це псевдоісторична теорія, створена з метою привласнення історії та спадщини Великого князівства Литовського (ВКЛ) сучасною Білоруссю.
Головним джерелом литвинізму вважають саме Осипа Івановича Сенковського, який, хоч і мав певний вплив у літературних колах та все ж не був істориком.
Сам Сенковський народився 19 березня 1800 року в маєтку Антологон (Віленський повіт), а помер у березні 1858 року в Санкт-Петербурзі. Він фактично став засновником російської орієнталістики, а серед його учнів були В. В. Григор'єв, В. Г. Тізенгаузен та інші. Саме вони зробили значний внесок у розвиток російського сходознавства.
Він став відомий як редактор популярного журналу "Библиотека для чтения". Сам Сенковський більше тяжів до літератури, аніж до наукових історичних досліджень.
Саме тому його роботи про ВКЛ більше схожі на міфологізовані уявлення, приділяючи велику увагу литвинам.
Згодом ці ідеї підхопили білоруські націоналісти, які трактували його роботи надто буквально, попри те, що Сенковський не був професійним істориком. Виникає запитання: чи можна сприймати литвинізм як об’єктивний погляд на історію, чи це лише зручний політичний міф?
У цьому пості ми розглянули лише одну з основних проблем литвинізму. У наступних публікаціях ми детальніше проаналізуємо цю псевдотеорію.
✠ Норвезьке Братство ОТВ ✠
#Інше
14.03.202512:26
1861 metų Karlo Hūno paveiklas vaizduojamas Sofija, vienintelė Vytauto Didžiojo dukra.
Sofija yra svarbi Lietuvos ir Rusijos viduramžių istorijai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dukra. Vėliau tapusi didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I žmona, bet taip pat ir aktyvi politikė, ūkio tvarkytoja bei sosto gynėja.
Po vyro mirties Sofija užtikrino, kad sostą paveldėtų jos sūnus Vasilijus II, nors šiam tebuvo dešimt metų. Ji kovojo už jo valdžią net per tremtį ir jo apakinimą. Nepaisant visų išbandymų, Sofija išliko stipri figūra Rusijos valdyme, padėdama sūnui valdyti.
Senatvėje ji tapo vienuole ir mirė būdama virš 80 metų. Palaidota Maskvos Kremliuje, Dangun Žengimo cerkvėje.
Sofija yra svarbi Lietuvos ir Rusijos viduramžių istorijai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dukra. Vėliau tapusi didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I žmona, bet taip pat ir aktyvi politikė, ūkio tvarkytoja bei sosto gynėja.
Po vyro mirties Sofija užtikrino, kad sostą paveldėtų jos sūnus Vasilijus II, nors šiam tebuvo dešimt metų. Ji kovojo už jo valdžią net per tremtį ir jo apakinimą. Nepaisant visų išbandymų, Sofija išliko stipri figūra Rusijos valdyme, padėdama sūnui valdyti.
Senatvėje ji tapo vienuole ir mirė būdama virš 80 metų. Palaidota Maskvos Kremliuje, Dangun Žengimo cerkvėje.
19.03.202515:02
"Lithuania’s greatness lies not in its present borders, diminished by centuries of partition and conquest, but in the memory of its past as a vast duchy stretching from the Baltic to the Black Sea. Our geopolitical fate has been to stand as a bulwark—first against the Mongols, then the Teutons, and later the Muscovites. Yet this fate has also been our curse, for it placed us between hammers and anvils, our independence bartered by stronger powers. The task of our revival is not merely to reclaim land, but to awaken the consciousness of a people who have been lulled into submission. Our language, older than many in Europe, and our customs, preserved in the songs of the peasant, are our true sovereignty—a defiance of those who would redraw our maps to suit their ambitions."
- Jonas Basanavičius. 🇱🇹
Aušra (Dawn)
13.03.202502:52
MARIJA ČARTORISKIS VIURTEMBERGIETĖ🇱🇹
Marija Čartoriska Viurtembergietė (1768–1854) buvo LDK bajoraitė, priklausiusi garsioms Čartoriskių ir Viurtembergų giminėms. Gimusi Varšuvoje, ji augo intelektualinėje aplinkoje ir jaunystėje buvo susijusi su Europos aristokratija. Nors ištekėjo už Frydricho Viurtembergiečio, jų santuoka nebuvo laiminga, ir jie galiausiai išsiskyrė.
Ji buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, išdrįsusių viešai kurti literatūrą. 1816 m. išleido romaną *„Malvina, czyli domyślność serca“*, kuris laikomas vienu pirmųjų lenkų kalba parašytų sentimentalizmo kūrinių. Jos kūryba nagrinėjo moterų vaidmenį visuomenėje, moralines dilemas ir romantinės meilės temas.
Be rašymo, Marija buvo aktyvi filantropė. Ji rėmė labdaringas organizacijas, skatino švietimą ir siekė pagerinti neturtingųjų gyvenimo sąlygas. Jos socialinė veikla atspindėjo Apšvietos epochos idėjas, pabrėžiančias žmonių lygybę ir švietimo svarbą.
Mirusi Paryžiuje 1854 m., Marija Viurtembergietė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jos literatūrinė veikla atvėrė kelią kitoms moterims rašytojoms, o filantropinė veikla prisidėjo prie socialinių pokyčių.
Monarchistai
Marija Čartoriska Viurtembergietė (1768–1854) buvo LDK bajoraitė, priklausiusi garsioms Čartoriskių ir Viurtembergų giminėms. Gimusi Varšuvoje, ji augo intelektualinėje aplinkoje ir jaunystėje buvo susijusi su Europos aristokratija. Nors ištekėjo už Frydricho Viurtembergiečio, jų santuoka nebuvo laiminga, ir jie galiausiai išsiskyrė.
Ji buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, išdrįsusių viešai kurti literatūrą. 1816 m. išleido romaną *„Malvina, czyli domyślność serca“*, kuris laikomas vienu pirmųjų lenkų kalba parašytų sentimentalizmo kūrinių. Jos kūryba nagrinėjo moterų vaidmenį visuomenėje, moralines dilemas ir romantinės meilės temas.
Be rašymo, Marija buvo aktyvi filantropė. Ji rėmė labdaringas organizacijas, skatino švietimą ir siekė pagerinti neturtingųjų gyvenimo sąlygas. Jos socialinė veikla atspindėjo Apšvietos epochos idėjas, pabrėžiančias žmonių lygybę ir švietimo svarbą.
Mirusi Paryžiuje 1854 m., Marija Viurtembergietė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jos literatūrinė veikla atvėrė kelią kitoms moterims rašytojoms, o filantropinė veikla prisidėjo prie socialinių pokyčių.
Monarchistai
19.03.202501:32
KRISTUPAS II RADVILA🇱🇹
Kristupas II Radvila (1585–1640) buvo vienas iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinių ir politinių veikėjų, priklausęs galingai Radvilų giminei. Jis buvo Kristupo Radvilos Perkūno sūnus ir Jonušo Radvilos tėvas. Nuo jaunystės buvo auklėjamas kaip būsimas valstybės vadovas, todėl studijavo Leipcigo, Heidelbergo ir Šveicarijos universitetuose, kur įgijo platų teisinį bei karinį išsilavinimą.
Savo karjerą Kristupas II Radvila pradėjo kaip karo vadas ir politikas. 1615–1635 m. ėjo LDK lauko etmono pareigas, o nuo 1633 m. tapo Vilniaus vaivada. Jis vadovavo LDK kariuomenei kare su Švedija Livonijoje (1617–1622 m.), tačiau dėl stipresnės švedų kariuomenės ir Gustavo II Adolfo strategijos negalėjo iškovoti ryškios pergalės. Nepaisant to, vėliau jam pavyko sustiprinti Lietuvos pozicijas Livonijoje po 1629 m. Altmarko paliaubų.
Be karinės veiklos, Kristupas II Radvila buvo vienas ryškiausių protestantų lyderių LDK. Jis aktyviai gynė evangelikų reformatų teises ir siekė jų sulyginimo su katalikų teisėmis. 1632 m. Varšuvos konvokaciniame Seime su keliais tūkstančiais karių bandė sutrukdyti Vazų dinastijos kandidato išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą, vietoje jo siūlydamas Brandenburgo kurfiursto kandidatūrą. Jo pastangomis buvo priimtas įstatymas, suteikęs protestantams daugiau teisių.
Kristupas II Radvila taip pat buvo švietimo ir kultūros globėjas. Jis įsteigė evangelikų reformatų mokyklas Kėdainiuose (1625 m.) ir Slucke (1626 m.), stiprino Biržų pilies gynybą bei rėmė knygų leidybą, tarp jų ir Gdansko Bibliją. Be to, jis pats parašė keletą veikalų, tarp jų „Patarimai prieš kavaleriją“ (1637 m.), kuriame aptarė karinius taktinius klausimus. Savo gyvenimu ir darbais Kristupas II Radvila paliko ryškų pėdsaką LDK politinėje, karinėje ir kultūrinėje istorijoje.
Monarchistai
Kristupas II Radvila (1585–1640) buvo vienas iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinių ir politinių veikėjų, priklausęs galingai Radvilų giminei. Jis buvo Kristupo Radvilos Perkūno sūnus ir Jonušo Radvilos tėvas. Nuo jaunystės buvo auklėjamas kaip būsimas valstybės vadovas, todėl studijavo Leipcigo, Heidelbergo ir Šveicarijos universitetuose, kur įgijo platų teisinį bei karinį išsilavinimą.
Savo karjerą Kristupas II Radvila pradėjo kaip karo vadas ir politikas. 1615–1635 m. ėjo LDK lauko etmono pareigas, o nuo 1633 m. tapo Vilniaus vaivada. Jis vadovavo LDK kariuomenei kare su Švedija Livonijoje (1617–1622 m.), tačiau dėl stipresnės švedų kariuomenės ir Gustavo II Adolfo strategijos negalėjo iškovoti ryškios pergalės. Nepaisant to, vėliau jam pavyko sustiprinti Lietuvos pozicijas Livonijoje po 1629 m. Altmarko paliaubų.
Be karinės veiklos, Kristupas II Radvila buvo vienas ryškiausių protestantų lyderių LDK. Jis aktyviai gynė evangelikų reformatų teises ir siekė jų sulyginimo su katalikų teisėmis. 1632 m. Varšuvos konvokaciniame Seime su keliais tūkstančiais karių bandė sutrukdyti Vazų dinastijos kandidato išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą, vietoje jo siūlydamas Brandenburgo kurfiursto kandidatūrą. Jo pastangomis buvo priimtas įstatymas, suteikęs protestantams daugiau teisių.
Kristupas II Radvila taip pat buvo švietimo ir kultūros globėjas. Jis įsteigė evangelikų reformatų mokyklas Kėdainiuose (1625 m.) ir Slucke (1626 m.), stiprino Biržų pilies gynybą bei rėmė knygų leidybą, tarp jų ir Gdansko Bibliją. Be to, jis pats parašė keletą veikalų, tarp jų „Patarimai prieš kavaleriją“ (1637 m.), kuriame aptarė karinius taktinius klausimus. Savo gyvenimu ir darbais Kristupas II Radvila paliko ryškų pėdsaką LDK politinėje, karinėje ir kultūrinėje istorijoje.
Monarchistai
15.03.202522:39
VILHELMAS POVILAS RADVILA🇩🇪
Vilhelmas Povilas Radvila (1797–1870) buvo iškilus Radvilų giminės atstovas, Prūsijos ir Vokietijos karinis bei valstybinis veikėjas, generolas. Jis gimė Berlyne ir pasirinkęs karinę tarnybą Prūsijos kariuomenėje, pasiekė generolo laipsnį. 1847 m. buvo išrinktas Prūsijos ponų rūmų nariu, o 1848 m. balsavo prieš Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimą į Vokiečių sąjungą.
Vilhelmas Povilas laikėsi griežtos tvarkos tiek savo tarnyboje, tiek šeimos gyvenime. Namuose kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Jis aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose ir pasisakė už vokiečių kalbos ir kultūros išlaikymą. Už savo nuopelnus buvo apdovanotas įvairiais ordinais ir medaliais.
Jo sūnus, Antanas Vilhelmas Radvila (1833–1904), taip pat įsitraukė į karinę tarnybą ir tapo aukšto rango Prūsijos bei Vokietijos kariuomenės generolu. Jis tarnavo kaip adjutantas Prūsijos karaliui Vilhelmui I, o vėliau ir Vokietijos imperatoriams. Tęsė šeimos tradicijas, siekdamas užtikrinti giminės įtaką visuomenėje.
Vilhelmas Povilas ir jo palikuonys išlaikė svarbų vaidmenį Vokietijos politikoje ir kariuomenėje. Radvilų giminė buvo žinoma dėl savo karinių pasiekimų ir įtakos valstybinėse struktūrose, prisidėdama prie Prūsijos ir Vokietijos konsolidacijos bei modernizacijos.
Monarchistai
Vilhelmas Povilas Radvila (1797–1870) buvo iškilus Radvilų giminės atstovas, Prūsijos ir Vokietijos karinis bei valstybinis veikėjas, generolas. Jis gimė Berlyne ir pasirinkęs karinę tarnybą Prūsijos kariuomenėje, pasiekė generolo laipsnį. 1847 m. buvo išrinktas Prūsijos ponų rūmų nariu, o 1848 m. balsavo prieš Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimą į Vokiečių sąjungą.
Vilhelmas Povilas laikėsi griežtos tvarkos tiek savo tarnyboje, tiek šeimos gyvenime. Namuose kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Jis aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose ir pasisakė už vokiečių kalbos ir kultūros išlaikymą. Už savo nuopelnus buvo apdovanotas įvairiais ordinais ir medaliais.
Jo sūnus, Antanas Vilhelmas Radvila (1833–1904), taip pat įsitraukė į karinę tarnybą ir tapo aukšto rango Prūsijos bei Vokietijos kariuomenės generolu. Jis tarnavo kaip adjutantas Prūsijos karaliui Vilhelmui I, o vėliau ir Vokietijos imperatoriams. Tęsė šeimos tradicijas, siekdamas užtikrinti giminės įtaką visuomenėje.
Vilhelmas Povilas ir jo palikuonys išlaikė svarbų vaidmenį Vokietijos politikoje ir kariuomenėje. Radvilų giminė buvo žinoma dėl savo karinių pasiekimų ir įtakos valstybinėse struktūrose, prisidėdama prie Prūsijos ir Vokietijos konsolidacijos bei modernizacijos.
Monarchistai
11.03.202510:49
Kovo 11-oji: Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Diena
Kovo 11-oji Lietuvoje yra ypatinga šventė, kurią švenčiame norėdami pagerbti ir prisiminti svarbius istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.
Ši diena primena 1990 metų kovo 11 dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, oficialiai paskelbdama nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą po ilgų metų sovietinės okupacijos.
Kiekvienais metais ši diena yra pažymima įvairiais renginiais, šventinėmis apeigomis ir viešaisiais vakarėliais visoje šalyje. Įvairios organizacijos, institucijos ir žmonės prisimena ir švenčia šią dieną kaip ypatingą šventę, kuri pabrėžia lietuvių tautos ištvermę, pasiryžimą ir dvasią.
Kovo 11-oji taip pat yra puiki proga apmąstyti šalies laimėjimus, iššūkius ir siekius ateityje, siekiant užtikrinti Lietuvos tautai gerą ir klestintį gyvenimą.
@Monarchistai
Kovo 11-oji Lietuvoje yra ypatinga šventė, kurią švenčiame norėdami pagerbti ir prisiminti svarbius istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.
Ši diena primena 1990 metų kovo 11 dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, oficialiai paskelbdama nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą po ilgų metų sovietinės okupacijos.
Kiekvienais metais ši diena yra pažymima įvairiais renginiais, šventinėmis apeigomis ir viešaisiais vakarėliais visoje šalyje. Įvairios organizacijos, institucijos ir žmonės prisimena ir švenčia šią dieną kaip ypatingą šventę, kuri pabrėžia lietuvių tautos ištvermę, pasiryžimą ir dvasią.
Kovo 11-oji taip pat yra puiki proga apmąstyti šalies laimėjimus, iššūkius ir siekius ateityje, siekiant užtikrinti Lietuvos tautai gerą ir klestintį gyvenimą.
@Monarchistai
显示 1 - 13 共 13
登录以解锁更多功能。