Lietuvos Monarchistai
Dievas, Karalius, Lietuva
TGlist рейтинг
0
0
ТипАчык
Текшерүү
ТекшерилбегенИшенимдүүлүк
ИшенимсизОрду
ТилиБашка
Канал түзүлгөн датаSep 16, 2023
TGlistке кошулган дата
Jun 03, 2024Тиркелген топ
Lietuvos Monarchistai chat
65
"Lietuvos Monarchistai" тобундагы акыркы жазуулар
11.05.202515:56
JERONIMAS VINCENTAS RADVILA🇱🇹
Jeronimas Vincentas Radvila (1759–1786) buvo vienas iš paskutiniųjų žymios Radvilų giminės atstovų, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Gimė Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijoje, garsaus didiko Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ šeimoje. Jo motina buvo Ona Liudvika Mycielska, o broliai – taip pat žinomi to meto veikėjai, tarp jų Motiejus Radvila. 1775 m. Jeronimas Vincentas vedė kunigaikštytę Sofiją Dorotėją Frederiką iš Thurn und Taxis giminės, su kuria susilaukė sūnaus Dominyko Jeronimo.
Nors gyveno neilgai, Jeronimas Vincentas spėjo įsitvirtinti politiniame ir kariniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. 1779 m. jis paskirtas Lietuvos didžiuoju pakamariu, o 1783 m. tapo Minsko seniūnu. Be to, turėjo Klecko grafo titulą. Už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas Baltojo Erelio ir Šv. Huberto ordinais – prestižiniais to meto apdovanojimais.
Po jo mirties 1786 m., kai jam buvo vos 27 metai, kilo ginčas dėl sūnaus globos. Jo našlė Sofija Dorotėja susidūrė su Jeronimo broliu Motiejumi, kuris siekė atimti iš jos globos teises. Ši byla išryškino ne tik giminės įtaką, bet ir vidinius konfliktus tarp Radvilų šeimos narių.
Jeronimo Vincento Radvilos gyvenimas ir veikla liudija apie paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito kartos bandymus išlaikyti savo politinę įtaką permainingame XVIII a. pabaigos laikotarpyje. Nors jo karjera nutrūko anksti, jis išlieka reikšminga figūra Lietuvos bajorijos istorijoje.
Monarchistai
Jeronimas Vincentas Radvila (1759–1786) buvo vienas iš paskutiniųjų žymios Radvilų giminės atstovų, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Gimė Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijoje, garsaus didiko Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ šeimoje. Jo motina buvo Ona Liudvika Mycielska, o broliai – taip pat žinomi to meto veikėjai, tarp jų Motiejus Radvila. 1775 m. Jeronimas Vincentas vedė kunigaikštytę Sofiją Dorotėją Frederiką iš Thurn und Taxis giminės, su kuria susilaukė sūnaus Dominyko Jeronimo.
Nors gyveno neilgai, Jeronimas Vincentas spėjo įsitvirtinti politiniame ir kariniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. 1779 m. jis paskirtas Lietuvos didžiuoju pakamariu, o 1783 m. tapo Minsko seniūnu. Be to, turėjo Klecko grafo titulą. Už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas Baltojo Erelio ir Šv. Huberto ordinais – prestižiniais to meto apdovanojimais.
Po jo mirties 1786 m., kai jam buvo vos 27 metai, kilo ginčas dėl sūnaus globos. Jo našlė Sofija Dorotėja susidūrė su Jeronimo broliu Motiejumi, kuris siekė atimti iš jos globos teises. Ši byla išryškino ne tik giminės įtaką, bet ir vidinius konfliktus tarp Radvilų šeimos narių.
Jeronimo Vincento Radvilos gyvenimas ir veikla liudija apie paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito kartos bandymus išlaikyti savo politinę įtaką permainingame XVIII a. pabaigos laikotarpyje. Nors jo karjera nutrūko anksti, jis išlieka reikšminga figūra Lietuvos bajorijos istorijoje.
Monarchistai
Кайра бөлүшүлгөн:
☩ STÄNDEKUNST ☩
08.05.202518:39
"Peace be with you" - those were the first words with which His Holiness Pope Leo XIV greeted the faithful. The choice of the papal name truly fills the hearts and minds of all Catholics with immeasurable hope - Pope Leo XIII was known for cementing the social doctrine of the Church, staunch criticism of masonry and initiatives to restore unity between Eastern and Western Churches.
May God bless His Holiness with long, fruitful and virtuous reign, and may Christ's Church grow even stronger in these turbulent times!
DIE KUNST ☩ DIE INSPIRIERT
May God bless His Holiness with long, fruitful and virtuous reign, and may Christ's Church grow even stronger in these turbulent times!
DIE KUNST ☩ DIE INSPIRIERT
05.05.202519:47
STANISLOVAS BONIFACAS JUNDZILAS🇱🇹
Stanislovas Bonifacas Jundzilas gimė 1761 m. Jiezne, kilmingoje bajorų šeimoje. Nuo mažens jis buvo gabus ir domėjosi gamta bei tikėjimu. Ankstyvąjį išsilavinimą įgijo pijorų mokykloje, o vėliau prisijungė prie vienuolių pijorų ordino. Šis pasirinkimas padėjo jam derinti dvasinį kelią su mokslo siekiais. 1781 m. jis pradėjo studijas Vilniaus universitete, kur greitai išsiskyrė savo gabumais ir buvo pasiųstas gilinti žinių į Vieną bei Italiją. Ten jis susipažino su pažangiausiais to meto gamtos mokslų metodais ir sugrįžęs į Lietuvą ėmėsi švietėjiškos veiklos.
Jundzilas daugiausia dirbo botanikos srityje ir buvo vienas pirmųjų, sistemingai tyrinėjusių Lietuvos augaliją. 1791 m. jis išleido svarbų mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“. Šis darbas buvo pagrįstas žymaus švedų botaniko Karlo Linėjaus klasifikacija ir apėmė daugybę Lietuvos teritorijoje augančių rūšių. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, suteikęs pagrindą tolesniems botanikos tyrimams. Be augalų, Jundzilas domėjosi ir vietine fauna – jis rinko duomenis apie paukščius bei vabzdžius, taip praplėsdamas savo mokslinės veiklos lauką.
1792 metais Jundzilas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, o 1798 m. tapo Gamtos mokslų katedros vadovu. Svarbiausias jo projektas – Vilniaus universiteto Botanikos sodo perkėlimas į Sereikiškes 1799 m. ir jo išplėtimas. Jis siekė, kad sodas taptų ne tik mokymo baze, bet ir tarptautinio lygio mokslinių mainų centru. Keisdamasis augalais su daugiau nei penkiolika Europos miestų, Jundzilas padėjo sukurti turtingą ir įvairialypę augalų kolekciją. Jo pastangomis šis sodas tapo vienu svarbiausių botanikos centrų regione.
Be mokslinių darbų ir dėstymo, Jundzilas aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Jis buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, kuriame reguliariai skelbė gamtos mokslams skirtus straipsnius. Taip pat parašė botanikos vadovėlį, kurį naudojo mokydamas studentus – šis leidinys buvo išleistas net tris kartus. Nors buvo dvasininkas, Jundzilas mokėjo suderinti religinius įsitikinimus su moksliniu požiūriu – jis manė, kad gamta paklūsta savo dėsniams, tačiau gyvybė turi dievišką pradą.
Monarchistai
Stanislovas Bonifacas Jundzilas gimė 1761 m. Jiezne, kilmingoje bajorų šeimoje. Nuo mažens jis buvo gabus ir domėjosi gamta bei tikėjimu. Ankstyvąjį išsilavinimą įgijo pijorų mokykloje, o vėliau prisijungė prie vienuolių pijorų ordino. Šis pasirinkimas padėjo jam derinti dvasinį kelią su mokslo siekiais. 1781 m. jis pradėjo studijas Vilniaus universitete, kur greitai išsiskyrė savo gabumais ir buvo pasiųstas gilinti žinių į Vieną bei Italiją. Ten jis susipažino su pažangiausiais to meto gamtos mokslų metodais ir sugrįžęs į Lietuvą ėmėsi švietėjiškos veiklos.
Jundzilas daugiausia dirbo botanikos srityje ir buvo vienas pirmųjų, sistemingai tyrinėjusių Lietuvos augaliją. 1791 m. jis išleido svarbų mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“. Šis darbas buvo pagrįstas žymaus švedų botaniko Karlo Linėjaus klasifikacija ir apėmė daugybę Lietuvos teritorijoje augančių rūšių. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, suteikęs pagrindą tolesniems botanikos tyrimams. Be augalų, Jundzilas domėjosi ir vietine fauna – jis rinko duomenis apie paukščius bei vabzdžius, taip praplėsdamas savo mokslinės veiklos lauką.
1792 metais Jundzilas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, o 1798 m. tapo Gamtos mokslų katedros vadovu. Svarbiausias jo projektas – Vilniaus universiteto Botanikos sodo perkėlimas į Sereikiškes 1799 m. ir jo išplėtimas. Jis siekė, kad sodas taptų ne tik mokymo baze, bet ir tarptautinio lygio mokslinių mainų centru. Keisdamasis augalais su daugiau nei penkiolika Europos miestų, Jundzilas padėjo sukurti turtingą ir įvairialypę augalų kolekciją. Jo pastangomis šis sodas tapo vienu svarbiausių botanikos centrų regione.
Be mokslinių darbų ir dėstymo, Jundzilas aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Jis buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, kuriame reguliariai skelbė gamtos mokslams skirtus straipsnius. Taip pat parašė botanikos vadovėlį, kurį naudojo mokydamas studentus – šis leidinys buvo išleistas net tris kartus. Nors buvo dvasininkas, Jundzilas mokėjo suderinti religinius įsitikinimus su moksliniu požiūriu – jis manė, kad gamta paklūsta savo dėsniams, tačiau gyvybė turi dievišką pradą.
Monarchistai
Кайра бөлүшүлгөн:
Lithuania’s School of Thought
04.05.202517:53
🇱🇹💐 Happy Mother's Day to all Lithuanian mothers, whose tender hands weave the threads of life with boundless love and grace. Your warmth nurtures our souls, entwining our existence with the timeless spirit of Lithuania’s sacred survival of its sanctuary in this world.
23.04.202515:08
SALIAMONAS BANAITIS LIETUVIŠKO MONARCHIZMO TĖVAS🇱🇹
Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo iškilus lietuvių visuomenės veikėjas, žinomas kaip spaustuvininkas, publicistas ir politinis mąstytojas. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės kovų ir buvo svarbus kultūrinės ir politinės lietuvių tautos pažangos šalininkas. Banaitis laikėsi monarchistinių pažiūrų ir tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė turėtų būti atkuriama pagal istorines tradicijas, t.y., sugrąžinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį, kuris apimtų konfesinę ir federacinę valdymo formą.
1915 metų pabaigoje Banaitis kartu su kitais lietuvių veikėjais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, kuriame išdėstė monarchistines idėjas apie būsimos Lietuvos politinę struktūrą. Šis dokumentas skatino Lietuvą siekti nepriklausomybės ir atkūrimo pagal Didžiosios Kunigaikštystės principus. Vėliau 1916 m. buvo parengtas konstitucijos projektas, kuris buvo išspausdintas ir išverstas į keletą užsienio kalbų, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir palaikymą.
Banaitis taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių politiniuose procesuose ir pasisakė už nepriklausomybę. 1916 metų vasario mėnesį, slaptame lietuvių susibūrime, jis ragino paskelbti krašto nepriklausomybę, vadovaujantis šiais dokumentais ir monarchistine koncepcija. Jo veikla buvo itin svarbi ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kontekste.
Be politinės veiklos, Banaitis taip pat buvo žymus kaip spaustuvininkas, įkūręs pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune. Šioje spaustuvėje buvo išleista daugybė knygų, kurios skatino lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą. Jo indėlis į lietuvių tautos išsilavinimą ir kultūrinę tapatybę buvo reikšmingas, ir iki šiol jis yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių nepriklausomybės judėjimo dalyvių.
Monarchistai
Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo iškilus lietuvių visuomenės veikėjas, žinomas kaip spaustuvininkas, publicistas ir politinis mąstytojas. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės kovų ir buvo svarbus kultūrinės ir politinės lietuvių tautos pažangos šalininkas. Banaitis laikėsi monarchistinių pažiūrų ir tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė turėtų būti atkuriama pagal istorines tradicijas, t.y., sugrąžinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį, kuris apimtų konfesinę ir federacinę valdymo formą.
1915 metų pabaigoje Banaitis kartu su kitais lietuvių veikėjais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, kuriame išdėstė monarchistines idėjas apie būsimos Lietuvos politinę struktūrą. Šis dokumentas skatino Lietuvą siekti nepriklausomybės ir atkūrimo pagal Didžiosios Kunigaikštystės principus. Vėliau 1916 m. buvo parengtas konstitucijos projektas, kuris buvo išspausdintas ir išverstas į keletą užsienio kalbų, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir palaikymą.
„Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimas“ buvo 1915 m. pabaigoje parengtas dokumentas, kurį pasirašė grupė lietuvių veikėjų, tarp jų ir Saliamonas Banaitis. Šis atsišaukimas buvo svarbus žingsnis siekiant suformuluoti politinę viziją dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Atsišaukime buvo akcentuojama, kad Lietuva turi atkurti savo nepriklausomybę, tačiau ne kaip paprasta respublika, o kaip monarchinė valstybė pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį. Dokumente buvo siūloma sukurti konfederacinę valstybę, kurioje būtų išlaikyta įvairių tautų ir kultūrų harmonija.
Atsišaukime buvo pabrėžiama, kad Lietuva turi siekti suverenumo ir nepriklausomybės, remiantis istoriniu paveldu. Siūlyta, kad šalis būtų valdoma monarcho, kuris būtų prižiūrimas didikų ir tautos atstovų, taip sukuriant stabilų politinį pagrindą.
Dokumentas taip pat buvo išverstas į kelias užsienio kalbas ir paskelbtas užsienio spaudoje, įskaitant JAV ir Šveicariją, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir paramą lietuvių tautos siekiams. Tai buvo svarbus bandymas išreikšti lietuvių tautos politines idėjas ir įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad Lietuva turi teisę į nepriklausomybę ir suverenumą.
Atsišaukimas taip pat įtvirtino monarchistines pažiūras, kurios tuo metu buvo populiarios tarp kai kurių lietuvių politikų. Šiame dokumente atsispindi ne tik siekis atkurti valstybę, bet ir konkretus vizijos modelis, paremtas istorine praeitimi bei noru užtikrinti tautinę ir kultūrinę darną.
Banaitis taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių politiniuose procesuose ir pasisakė už nepriklausomybę. 1916 metų vasario mėnesį, slaptame lietuvių susibūrime, jis ragino paskelbti krašto nepriklausomybę, vadovaujantis šiais dokumentais ir monarchistine koncepcija. Jo veikla buvo itin svarbi ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kontekste.
Be politinės veiklos, Banaitis taip pat buvo žymus kaip spaustuvininkas, įkūręs pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune. Šioje spaustuvėje buvo išleista daugybė knygų, kurios skatino lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą. Jo indėlis į lietuvių tautos išsilavinimą ir kultūrinę tapatybę buvo reikšmingas, ir iki šiol jis yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių nepriklausomybės judėjimo dalyvių.
Monarchistai
22.04.202500:38
ADOMAS PLIATERIS🇱🇹
Adomas Pliateris (1836 m. balandžio 23 d. – 1909 m. gruodžio 24 d.) buvo kilmingas grafas, visuomenininkas, archeologas ir kultūros mecenatas, kilęs iš garsios Broel-Pliaterių giminės. Jis gimė ir visą gyvenimą glaudžiai buvo susijęs su Švėkšna – čia ne tik valdė dvarą, bet ir aktyviai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo.
Valdydamas Švėkšnos dvarą, jis 1880 m. pastatė vilą „Genowefa“, pavadintą žmonos vardu. Aplink ją įrengė parką su tvenkiniais, skulptūromis ir retais augalais. Grafas garsėjo kaip mecenatas, skatino meną, švietimą ir svetingai priimdavo svečius iš įvairių kraštų.
Adomas Pliateris taip pat buvo aktyvus valstybinėje ir visuomeninėje veikloje – dirbo caro administracijoje Peterburge, rėmė archeologinius tyrinėjimus, kaupė meno kolekcijas ir rūpinosi vietos žmonių gerove. 1889–1892 m. jis plėtojo Gaudučių palivarką – pastatė administracinius ir ūkinius pastatus, kurie tapo svarbia ekonomine atrama vietovei.
Mirė 1909 m. ir buvo palaidotas Kartenos kapinių koplyčioje. Jo palikimas išliko per pastatus, parkus ir vietinių atmintį – iki šiol jis laikomas svarbia Žemaitijos istorine asmenybe, prisidėjusia prie krašto kultūros ir bendruomenės klestėjimo.
Monarchistai
Adomas Pliateris (1836 m. balandžio 23 d. – 1909 m. gruodžio 24 d.) buvo kilmingas grafas, visuomenininkas, archeologas ir kultūros mecenatas, kilęs iš garsios Broel-Pliaterių giminės. Jis gimė ir visą gyvenimą glaudžiai buvo susijęs su Švėkšna – čia ne tik valdė dvarą, bet ir aktyviai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo.
Valdydamas Švėkšnos dvarą, jis 1880 m. pastatė vilą „Genowefa“, pavadintą žmonos vardu. Aplink ją įrengė parką su tvenkiniais, skulptūromis ir retais augalais. Grafas garsėjo kaip mecenatas, skatino meną, švietimą ir svetingai priimdavo svečius iš įvairių kraštų.
Adomas Pliateris taip pat buvo aktyvus valstybinėje ir visuomeninėje veikloje – dirbo caro administracijoje Peterburge, rėmė archeologinius tyrinėjimus, kaupė meno kolekcijas ir rūpinosi vietos žmonių gerove. 1889–1892 m. jis plėtojo Gaudučių palivarką – pastatė administracinius ir ūkinius pastatus, kurie tapo svarbia ekonomine atrama vietovei.
Mirė 1909 m. ir buvo palaidotas Kartenos kapinių koplyčioje. Jo palikimas išliko per pastatus, parkus ir vietinių atmintį – iki šiol jis laikomas svarbia Žemaitijos istorine asmenybe, prisidėjusia prie krašto kultūros ir bendruomenės klestėjimo.
Monarchistai
Кайра бөлүшүлгөн:
Intereuropean Monarchist Movement
21.04.202517:33
Dear brothers and sisters,
I warmly greet you on the Easter — a day of hope, light, and the triumph of life over death.
Sadly, on this very day, we have received news of the passing of Pope Francis. His entire life was a testament to faithful service to God, the Church, and his fellow human beings. He proclaimed the Gospel with deep faith, wisdom, and sincere care for the poorest and most marginalized.
With gratitude for his path as a true disciple of Christ, we entrust his soul to the mercy of the Triune God. May the light of the Resurrection lead him into eternal joy.
Rest In Peace Pope Francis🙏
I warmly greet you on the Easter — a day of hope, light, and the triumph of life over death.
Sadly, on this very day, we have received news of the passing of Pope Francis. His entire life was a testament to faithful service to God, the Church, and his fellow human beings. He proclaimed the Gospel with deep faith, wisdom, and sincere care for the poorest and most marginalized.
With gratitude for his path as a true disciple of Christ, we entrust his soul to the mercy of the Triune God. May the light of the Resurrection lead him into eternal joy.
Rest In Peace Pope Francis🙏
20.04.202522:21
ZIGMANTAS SIERAKAUSKAS🇱🇹
Zigmantas Sierakauskas (1826 m. gegužės 30 d. – 1863 m. birželio 15 d.) buvo vienas ryškiausių 1863–1864 m. sukilimo vadų Lietuvoje. Jis gimė Voluinės gubernijoje, neturtingų bajorų šeimoje. Nuo mažens augo patriotinėje aplinkoje – jo senelis ir tėvas dalyvavo ankstesniuose sukilimuose. Baigęs mokslus Žytomyre, Sierakauskas studijavo Sankt Peterburgo universitete, kur susipažino su radikaliomis idėjomis ir prisijungė prie Lietuvos jaunimo sąjungos.
Savo veiklą tęsiant, jis buvo pašalintas iš universiteto ir ištremtas tarnauti į carinę armiją. Tarnyboje įgijo karinę patirtį, kuri vėliau pravers sukilime. 1856 m. Sierakauskas grįžo į Peterburgą, baigė Generalinio štabo akademiją, tapo štabo kapitonu ir įsitraukė į reformatorišką veiklą, pasisakė už baudžiavos panaikinimą, žmogaus teises ir socialinę lygybę.
Sierakauskas palaikė ryšius su Rusijos ir Lenkijos revoliucinių judėjimų atstovais, bendradarbiavo su žurnalu „Sovremennik“ ir organizacija „Žemė ir laisvė“. 1863 m. jis prisijungė prie sukilimo Lietuvoje ir tapo vienu pagrindinių jo vadų. Po mūšio prie Biržų buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas.
Asmeniniame gyvenime Sierakauskas buvo vedęs Apoloniją Dalevskytę. Jų meilės istorija, nors ir trumpa, įkvėpė daugelį. Po mirties jo atminimas Lietuvoje išliko gyvas – jo vardu pavadintos gatvės, o palaikai perlaidoti Rasų kapinėse. 2017 m. jie buvo rasti Gedimino kalne ir identifikuoti pagal vestuvinį žiedą.
Monarchistai
Zigmantas Sierakauskas (1826 m. gegužės 30 d. – 1863 m. birželio 15 d.) buvo vienas ryškiausių 1863–1864 m. sukilimo vadų Lietuvoje. Jis gimė Voluinės gubernijoje, neturtingų bajorų šeimoje. Nuo mažens augo patriotinėje aplinkoje – jo senelis ir tėvas dalyvavo ankstesniuose sukilimuose. Baigęs mokslus Žytomyre, Sierakauskas studijavo Sankt Peterburgo universitete, kur susipažino su radikaliomis idėjomis ir prisijungė prie Lietuvos jaunimo sąjungos.
Savo veiklą tęsiant, jis buvo pašalintas iš universiteto ir ištremtas tarnauti į carinę armiją. Tarnyboje įgijo karinę patirtį, kuri vėliau pravers sukilime. 1856 m. Sierakauskas grįžo į Peterburgą, baigė Generalinio štabo akademiją, tapo štabo kapitonu ir įsitraukė į reformatorišką veiklą, pasisakė už baudžiavos panaikinimą, žmogaus teises ir socialinę lygybę.
Sierakauskas palaikė ryšius su Rusijos ir Lenkijos revoliucinių judėjimų atstovais, bendradarbiavo su žurnalu „Sovremennik“ ir organizacija „Žemė ir laisvė“. 1863 m. jis prisijungė prie sukilimo Lietuvoje ir tapo vienu pagrindinių jo vadų. Po mūšio prie Biržų buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas.
Asmeniniame gyvenime Sierakauskas buvo vedęs Apoloniją Dalevskytę. Jų meilės istorija, nors ir trumpa, įkvėpė daugelį. Po mirties jo atminimas Lietuvoje išliko gyvas – jo vardu pavadintos gatvės, o palaikai perlaidoti Rasų kapinėse. 2017 m. jie buvo rasti Gedimino kalne ir identifikuoti pagal vestuvinį žiedą.
Monarchistai
19.04.202522:07
Su Šventomis Velykomis!
Monarchistai
Monarchistai
18.04.202515:05
KAZIMIERAS SEMENAVIČIUS🇱🇹
Kazimieras Semenavičius (apie 1600–1651) buvo iškilus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, artilerijos specialistas ir vienas iš raketų technikos mokslo pradininkų. Gimė bajorų šeimoje, tikėtina, dabartinėje Lietuvos ar Baltarusijos teritorijoje. Mokslus baigė Vilniaus universitete, vėliau studijavo Nyderlanduose, kur gilinosi į matematiką, fiziką ir karo inžineriją.
Didžiausias Semenavičiaus indėlis į mokslą – 1650 m. Amsterdame išleista knyga *„Artis Magnae Artilleriae pars prima“* („Didysis artilerijos menas, pirmoji dalis“). Tai buvo vienas iš pirmųjų išsamių vadovėlių apie artileriją Europoje. Veikale aprašomos įvairios parako rūšys, patrankų konstrukcijos, artilerijos taktika ir netgi kelių pakopų raketų brėžiniai – tai buvo itin pažangios idėjos savo laikmečiui.
Semenavičius pirmasis pasiūlė idėją naudoti raketas ne tik kariniams tikslams, bet ir moksliniams tyrimams bei skrydžiams į kosmosą. Jo raketų brėžiniai su stabilizavimo mentelėmis laikomi pirmtakais šiuolaikinėms raketų sistemoms. Šios novatoriškos idėjos padarė didelę įtaką vėlesniems mokslininkams ir karo inžinieriams visame pasaulyje.
Nors Kazimiero Semenavičiaus gyvenimas nebuvo ilgas, jo darbai paliko gilų pėdsaką mokslo ir technologijų istorijoje. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, o Lietuvoje jis laikomas vienu iš technologijos ir inžinerijos pradininkų. Semenavičiaus idėjos ir šiandien įkvepia jaunus mokslininkus bei primena, kad Lietuva turi gilias mokslo tradicijas.
Monarchistai
Kazimieras Semenavičius (apie 1600–1651) buvo iškilus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, artilerijos specialistas ir vienas iš raketų technikos mokslo pradininkų. Gimė bajorų šeimoje, tikėtina, dabartinėje Lietuvos ar Baltarusijos teritorijoje. Mokslus baigė Vilniaus universitete, vėliau studijavo Nyderlanduose, kur gilinosi į matematiką, fiziką ir karo inžineriją.
Didžiausias Semenavičiaus indėlis į mokslą – 1650 m. Amsterdame išleista knyga *„Artis Magnae Artilleriae pars prima“* („Didysis artilerijos menas, pirmoji dalis“). Tai buvo vienas iš pirmųjų išsamių vadovėlių apie artileriją Europoje. Veikale aprašomos įvairios parako rūšys, patrankų konstrukcijos, artilerijos taktika ir netgi kelių pakopų raketų brėžiniai – tai buvo itin pažangios idėjos savo laikmečiui.
Semenavičius pirmasis pasiūlė idėją naudoti raketas ne tik kariniams tikslams, bet ir moksliniams tyrimams bei skrydžiams į kosmosą. Jo raketų brėžiniai su stabilizavimo mentelėmis laikomi pirmtakais šiuolaikinėms raketų sistemoms. Šios novatoriškos idėjos padarė didelę įtaką vėlesniems mokslininkams ir karo inžinieriams visame pasaulyje.
Nors Kazimiero Semenavičiaus gyvenimas nebuvo ilgas, jo darbai paliko gilų pėdsaką mokslo ir technologijų istorijoje. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, o Lietuvoje jis laikomas vienu iš technologijos ir inžinerijos pradininkų. Semenavičiaus idėjos ir šiandien įkvepia jaunus mokslininkus bei primena, kad Lietuva turi gilias mokslo tradicijas.
Monarchistai
16.04.202511:34
AUGUSTINAS VOLDEMARAS🇱🇹
Šiandien, balandžio 16-ąją, minime Augustino Voldemaro – vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos veikėjų – gimtadienį. Gimęs 1883 m. Dysnos kaime, jis nuo jaunystės siekė mokslo ir žinių. Baigęs Sankt Peterburgo universitetą, tapo teisės ir istorijos daktaru. Jis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, pasiekusių tokį aukštą akademinį lygį. Dėstė istoriją ir teisę Sankt Peterburgo, vėliau ir Permės universitetuose, parašė keletą svarbių istorinių straipsnių. Voldemaras siekė įtvirtinti Lietuvos istorijos vietą Vakarų Europoje ir skatino moksliškai pagrįstą požiūrį į tautos praeitį.
Kai 1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Voldemaras buvo paskirtas pirmuoju ministru pirmininku ir kartu ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Tuo laikotarpiu jis aktyviai rėmė idėją Lietuvoje įkurti konstitucinę monarchiją. Voldemaras tikėjo, kad monarchija gali tapti svarbiu Lietuvos nepriklausomybės garantu, siekiant užtikrinti politinį stabilumą. Tačiau jis taip pat aiškiai siejo monarchiją su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystę, matydamas ją kaip tam tikrą istorijos tęstinumą ir simbolį, kuris galėtų sustiprinti tautinį vieningumą ir suteikti valstybės kūrimui daugiau prestižo tarptautinėje arenoje.
Voldemaras ne tik domėjosi Lietuvos praeitimi, bet ir ieškojo atsakymų į ateities iššūkius per istoriją. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip buvusi galinga valstybė, galėtų būti svarbus pamatas formuojant naują, stiprią Lietuvos valstybę.
1920-aisiais Voldemaras trumpam pasitraukė iš politikos ir vėl ėmėsi akademinio darbo, tačiau vėliau sugrįžo į viešąją erdvę kaip tautininkų partijos ideologas. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Antanu Smetona, tačiau laikui bėgant jų keliai išsiskyrė. Voldemaras vis labiau simpatizavo autoritariniam valdymui ir buvo siejamas su slaptąja nacionalistine organizacija „Geležinis vilkas“. Dėl savo radikalesnių pažiūrų ir ambicijų ne kartą buvo pašalintas iš valdžios.
Augustino Voldemaro gyvenimas baigėsi tragiškai – 1940 m. sovietų suimtas jis mirė lageryje. Tačiau jo gyvenimo kelias išlieka vienas sudėtingiausių ir įdomiausių tarpukario Lietuvos istorijoje. Išsilavinęs akademikas, valstybės kūrėjas ir politikas, jis buvo ir prieštaringai vertinama figūra. Minint jo gimtadienį, verta ne tik prisiminti jo nuopelnus, bet ir permąstyti jo veiklos palikimą bei jos įtaką modernios Lietuvos raidai.
Monarchistai
Šiandien, balandžio 16-ąją, minime Augustino Voldemaro – vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos veikėjų – gimtadienį. Gimęs 1883 m. Dysnos kaime, jis nuo jaunystės siekė mokslo ir žinių. Baigęs Sankt Peterburgo universitetą, tapo teisės ir istorijos daktaru. Jis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, pasiekusių tokį aukštą akademinį lygį. Dėstė istoriją ir teisę Sankt Peterburgo, vėliau ir Permės universitetuose, parašė keletą svarbių istorinių straipsnių. Voldemaras siekė įtvirtinti Lietuvos istorijos vietą Vakarų Europoje ir skatino moksliškai pagrįstą požiūrį į tautos praeitį.
Kai 1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Voldemaras buvo paskirtas pirmuoju ministru pirmininku ir kartu ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Tuo laikotarpiu jis aktyviai rėmė idėją Lietuvoje įkurti konstitucinę monarchiją. Voldemaras tikėjo, kad monarchija gali tapti svarbiu Lietuvos nepriklausomybės garantu, siekiant užtikrinti politinį stabilumą. Tačiau jis taip pat aiškiai siejo monarchiją su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystę, matydamas ją kaip tam tikrą istorijos tęstinumą ir simbolį, kuris galėtų sustiprinti tautinį vieningumą ir suteikti valstybės kūrimui daugiau prestižo tarptautinėje arenoje.
Voldemaras ne tik domėjosi Lietuvos praeitimi, bet ir ieškojo atsakymų į ateities iššūkius per istoriją. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip buvusi galinga valstybė, galėtų būti svarbus pamatas formuojant naują, stiprią Lietuvos valstybę.
1920-aisiais Voldemaras trumpam pasitraukė iš politikos ir vėl ėmėsi akademinio darbo, tačiau vėliau sugrįžo į viešąją erdvę kaip tautininkų partijos ideologas. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Antanu Smetona, tačiau laikui bėgant jų keliai išsiskyrė. Voldemaras vis labiau simpatizavo autoritariniam valdymui ir buvo siejamas su slaptąja nacionalistine organizacija „Geležinis vilkas“. Dėl savo radikalesnių pažiūrų ir ambicijų ne kartą buvo pašalintas iš valdžios.
Augustino Voldemaro gyvenimas baigėsi tragiškai – 1940 m. sovietų suimtas jis mirė lageryje. Tačiau jo gyvenimo kelias išlieka vienas sudėtingiausių ir įdomiausių tarpukario Lietuvos istorijoje. Išsilavinęs akademikas, valstybės kūrėjas ir politikas, jis buvo ir prieštaringai vertinama figūra. Minint jo gimtadienį, verta ne tik prisiminti jo nuopelnus, bet ir permąstyti jo veiklos palikimą bei jos įtaką modernios Lietuvos raidai.
Monarchistai
Кайра бөлүшүлгөн:Lithuania’s School of Thought
06.04.202515:37
🇺🇸🤝🇱🇹 Group of Americans and Lithuanian volunteers in the Lithuania Army Fourth Infantry Regiment of the Great King of Mindaugas, circa 1920s.
01.04.202500:10
ANTANAS VILHELMAS RADVILA🇩🇪
Antanas Vilhelmas Radvila (1833–1904) buvo kilmingas kunigaikštis iš garsiosios Radvilų giminės, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Jis gimė Prūsijoje ir visą gyvenimą tarnavo Prūsijos kariuomenėje, pasiekdamas generolo laipsnį. Be to, jis buvo Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių adjutantas, artimai dirbęs su Vilhelmu I, Frydrichu III ir Vilhelmu II. Jo karinėje ir politinėje veikloje atsispindėjo glaudūs ryšiai su Vokietijos valdžia.
1875 m. Radvila vedė prancūzę Mariją de Kastelane, su kuria susilaukė keturių vaikų. Jo dvi dukterys – Elžbieta ir Helena – ištekėjo už aristokratų Potockių, o sūnūs Jurgis Frydrichas ir Stanislovas Vilhelmas sukūrė šeimas su lenkų kilmės moterimis.
Antanas Vilhelmas buvo XIV Nesvyžiaus ir XII Klecko valdytojas. Jis paveldėjo dalį Radvilų turtų ir susigrąžino Klecko valdas, kurios anksčiau priklausė jo bevaikiam dėdei Leonui Radvilai. Nors jo Berlyno rūmai buvo svarbūs šeimos istorijoje, vėliau jie buvo perduoti valstybei ir tapo Reicho kanceliarijos dalimi.
Mirė 1904 m. Berlyne, sulaukęs 71 metų. Po mirties buvo palaidotas Radvilų šeimos panteone – Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, kur ilsisi daugelis kitų giminės narių. Jo gyvenimas atspindi Radvilų giminės istorinį vaidmenį tiek Lietuvos, tiek Europos kontekste.
Monarchistai
Antanas Vilhelmas Radvila (1833–1904) buvo kilmingas kunigaikštis iš garsiosios Radvilų giminės, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Jis gimė Prūsijoje ir visą gyvenimą tarnavo Prūsijos kariuomenėje, pasiekdamas generolo laipsnį. Be to, jis buvo Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių adjutantas, artimai dirbęs su Vilhelmu I, Frydrichu III ir Vilhelmu II. Jo karinėje ir politinėje veikloje atsispindėjo glaudūs ryšiai su Vokietijos valdžia.
1875 m. Radvila vedė prancūzę Mariją de Kastelane, su kuria susilaukė keturių vaikų. Jo dvi dukterys – Elžbieta ir Helena – ištekėjo už aristokratų Potockių, o sūnūs Jurgis Frydrichas ir Stanislovas Vilhelmas sukūrė šeimas su lenkų kilmės moterimis.
Antanas Vilhelmas buvo XIV Nesvyžiaus ir XII Klecko valdytojas. Jis paveldėjo dalį Radvilų turtų ir susigrąžino Klecko valdas, kurios anksčiau priklausė jo bevaikiam dėdei Leonui Radvilai. Nors jo Berlyno rūmai buvo svarbūs šeimos istorijoje, vėliau jie buvo perduoti valstybei ir tapo Reicho kanceliarijos dalimi.
Mirė 1904 m. Berlyne, sulaukęs 71 metų. Po mirties buvo palaidotas Radvilų šeimos panteone – Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, kur ilsisi daugelis kitų giminės narių. Jo gyvenimas atspindi Radvilų giminės istorinį vaidmenį tiek Lietuvos, tiek Europos kontekste.
Monarchistai
31.03.202501:08
Dailininkas Petras Kalpokas šalia savo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveikslų
Monarchistai
Monarchistai
30.03.202500:46
POVILAS KSAVERAS BŽOSTOVSKIS🇵🇱
Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkas, valstybės veikėjas ir reformatorius. Gimęs Mosare, Vitebsko vaivadijoje, jis priklausė žymiai Bžostovskių giminei. Studijavo teologiją Romoje ir 1763 m. buvo įšventintas į kunigus. Aktyviai dalyvavo LDK administracijoje, ėjo didžiojo raštininko ir referendoriaus pareigas, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė eksperimentinė Paulavos Respublika.
1767 m. Bžostovskis įsigijo Merkinės dvarą netoli Turgelių ir pervadino jį Paulava. Jis panaikino baudžiavą, įvedė činšo sistemą ir sukūrė valstiečių savivaldos modelį. Paulavos Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, vėliavą, teismus ir kariuomenę. Joje gyvenę valstiečiai tapo laisvaisiais žemdirbiais, galinčiais verstis amatais ir prekyba. Ši unikali bendruomenė klestėjo, o dvaro pajamos po reformų smarkiai išaugo.
Deja, Paulavos Respublika neišliko ilgai. Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Bžostovskis buvo priverstas palikti savo valdas ir pasitraukti į Vokietiją. Vėliau grįžęs į Lietuvą, jis gyveno Vilniuje, dirbo Turgelių ir Rukainių klebonu bei užėmė Vilniaus katedros kapitulos prelato arkidiakono pareigas. Nors jo sukurta respublika žlugo, idėja apie laisvus valstiečius ir savivaldą išliko svarbi Lietuvos istorijoje.
Be administracinės veiklos, Bžostovskis rašė lenkų kalba, kūrė publicistikos straipsnius ir idiles. Jo literatūriniai darbai atspindėjo Apšvietos epochos idėjas ir buvo skirti socialinių reformų skatinimui. Šiandien Paulavos Respublikos vietoje, Šalčininkų rajone, galima pamatyti buvusių rūmų ir pastatų griuvėsius – istoriją menantį liudijimą apie vieną pirmųjų bandymų sukurti demokratinę bendruomenę Lietuvoje.
Monarchistai
Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkas, valstybės veikėjas ir reformatorius. Gimęs Mosare, Vitebsko vaivadijoje, jis priklausė žymiai Bžostovskių giminei. Studijavo teologiją Romoje ir 1763 m. buvo įšventintas į kunigus. Aktyviai dalyvavo LDK administracijoje, ėjo didžiojo raštininko ir referendoriaus pareigas, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė eksperimentinė Paulavos Respublika.
1767 m. Bžostovskis įsigijo Merkinės dvarą netoli Turgelių ir pervadino jį Paulava. Jis panaikino baudžiavą, įvedė činšo sistemą ir sukūrė valstiečių savivaldos modelį. Paulavos Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, vėliavą, teismus ir kariuomenę. Joje gyvenę valstiečiai tapo laisvaisiais žemdirbiais, galinčiais verstis amatais ir prekyba. Ši unikali bendruomenė klestėjo, o dvaro pajamos po reformų smarkiai išaugo.
Deja, Paulavos Respublika neišliko ilgai. Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Bžostovskis buvo priverstas palikti savo valdas ir pasitraukti į Vokietiją. Vėliau grįžęs į Lietuvą, jis gyveno Vilniuje, dirbo Turgelių ir Rukainių klebonu bei užėmė Vilniaus katedros kapitulos prelato arkidiakono pareigas. Nors jo sukurta respublika žlugo, idėja apie laisvus valstiečius ir savivaldą išliko svarbi Lietuvos istorijoje.
Be administracinės veiklos, Bžostovskis rašė lenkų kalba, kūrė publicistikos straipsnius ir idiles. Jo literatūriniai darbai atspindėjo Apšvietos epochos idėjas ir buvo skirti socialinių reformų skatinimui. Šiandien Paulavos Respublikos vietoje, Šalčininkų rajone, galima pamatyti buvusių rūmų ir pastatų griuvėsius – istoriją menantį liudijimą apie vieną pirmųjų bandymų sukurti demokratinę bendruomenę Lietuvoje.
Monarchistai
Рекорддор
08.05.202523:59
254Катталгандар02.06.202423:59
0Цитация индекси18.03.202523:59
681 посттун көрүүлөрү20.05.202514:49
01 жарнама посттун көрүүлөрү19.03.202515:15
20.75%ER18.03.202523:59
27.42%ERRӨнүгүү
Катталуучулар
Citation индекси
Бир посттун көрүүсү
Жарнамалык посттун көрүүсү
ER
ERR
Кайра бөлүшүлгөн:☩ STÄNDEKUNST ☩
08.05.202518:39
"Peace be with you" - those were the first words with which His Holiness Pope Leo XIV greeted the faithful. The choice of the papal name truly fills the hearts and minds of all Catholics with immeasurable hope - Pope Leo XIII was known for cementing the social doctrine of the Church, staunch criticism of masonry and initiatives to restore unity between Eastern and Western Churches.
May God bless His Holiness with long, fruitful and virtuous reign, and may Christ's Church grow even stronger in these turbulent times!
DIE KUNST ☩ DIE INSPIRIERT
May God bless His Holiness with long, fruitful and virtuous reign, and may Christ's Church grow even stronger in these turbulent times!
DIE KUNST ☩ DIE INSPIRIERT
Кайра бөлүшүлгөн:Intereuropean Monarchist Movement
21.04.202517:33
Dear brothers and sisters,
I warmly greet you on the Easter — a day of hope, light, and the triumph of life over death.
Sadly, on this very day, we have received news of the passing of Pope Francis. His entire life was a testament to faithful service to God, the Church, and his fellow human beings. He proclaimed the Gospel with deep faith, wisdom, and sincere care for the poorest and most marginalized.
With gratitude for his path as a true disciple of Christ, we entrust his soul to the mercy of the Triune God. May the light of the Resurrection lead him into eternal joy.
Rest In Peace Pope Francis🙏
I warmly greet you on the Easter — a day of hope, light, and the triumph of life over death.
Sadly, on this very day, we have received news of the passing of Pope Francis. His entire life was a testament to faithful service to God, the Church, and his fellow human beings. He proclaimed the Gospel with deep faith, wisdom, and sincere care for the poorest and most marginalized.
With gratitude for his path as a true disciple of Christ, we entrust his soul to the mercy of the Triune God. May the light of the Resurrection lead him into eternal joy.
Rest In Peace Pope Francis🙏
11.05.202515:56
JERONIMAS VINCENTAS RADVILA🇱🇹
Jeronimas Vincentas Radvila (1759–1786) buvo vienas iš paskutiniųjų žymios Radvilų giminės atstovų, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Gimė Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijoje, garsaus didiko Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ šeimoje. Jo motina buvo Ona Liudvika Mycielska, o broliai – taip pat žinomi to meto veikėjai, tarp jų Motiejus Radvila. 1775 m. Jeronimas Vincentas vedė kunigaikštytę Sofiją Dorotėją Frederiką iš Thurn und Taxis giminės, su kuria susilaukė sūnaus Dominyko Jeronimo.
Nors gyveno neilgai, Jeronimas Vincentas spėjo įsitvirtinti politiniame ir kariniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. 1779 m. jis paskirtas Lietuvos didžiuoju pakamariu, o 1783 m. tapo Minsko seniūnu. Be to, turėjo Klecko grafo titulą. Už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas Baltojo Erelio ir Šv. Huberto ordinais – prestižiniais to meto apdovanojimais.
Po jo mirties 1786 m., kai jam buvo vos 27 metai, kilo ginčas dėl sūnaus globos. Jo našlė Sofija Dorotėja susidūrė su Jeronimo broliu Motiejumi, kuris siekė atimti iš jos globos teises. Ši byla išryškino ne tik giminės įtaką, bet ir vidinius konfliktus tarp Radvilų šeimos narių.
Jeronimo Vincento Radvilos gyvenimas ir veikla liudija apie paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito kartos bandymus išlaikyti savo politinę įtaką permainingame XVIII a. pabaigos laikotarpyje. Nors jo karjera nutrūko anksti, jis išlieka reikšminga figūra Lietuvos bajorijos istorijoje.
Monarchistai
Jeronimas Vincentas Radvila (1759–1786) buvo vienas iš paskutiniųjų žymios Radvilų giminės atstovų, priklausęs Olykos-Nesvyžiaus linijai. Gimė Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijoje, garsaus didiko Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ šeimoje. Jo motina buvo Ona Liudvika Mycielska, o broliai – taip pat žinomi to meto veikėjai, tarp jų Motiejus Radvila. 1775 m. Jeronimas Vincentas vedė kunigaikštytę Sofiją Dorotėją Frederiką iš Thurn und Taxis giminės, su kuria susilaukė sūnaus Dominyko Jeronimo.
Nors gyveno neilgai, Jeronimas Vincentas spėjo įsitvirtinti politiniame ir kariniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. 1779 m. jis paskirtas Lietuvos didžiuoju pakamariu, o 1783 m. tapo Minsko seniūnu. Be to, turėjo Klecko grafo titulą. Už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas Baltojo Erelio ir Šv. Huberto ordinais – prestižiniais to meto apdovanojimais.
Po jo mirties 1786 m., kai jam buvo vos 27 metai, kilo ginčas dėl sūnaus globos. Jo našlė Sofija Dorotėja susidūrė su Jeronimo broliu Motiejumi, kuris siekė atimti iš jos globos teises. Ši byla išryškino ne tik giminės įtaką, bet ir vidinius konfliktus tarp Radvilų šeimos narių.
Jeronimo Vincento Radvilos gyvenimas ir veikla liudija apie paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito kartos bandymus išlaikyti savo politinę įtaką permainingame XVIII a. pabaigos laikotarpyje. Nors jo karjera nutrūko anksti, jis išlieka reikšminga figūra Lietuvos bajorijos istorijoje.
Monarchistai
Кайра бөлүшүлгөн:Lithuania’s School of Thought
04.05.202517:53
🇱🇹💐 Happy Mother's Day to all Lithuanian mothers, whose tender hands weave the threads of life with boundless love and grace. Your warmth nurtures our souls, entwining our existence with the timeless spirit of Lithuania’s sacred survival of its sanctuary in this world.
05.05.202519:47
STANISLOVAS BONIFACAS JUNDZILAS🇱🇹
Stanislovas Bonifacas Jundzilas gimė 1761 m. Jiezne, kilmingoje bajorų šeimoje. Nuo mažens jis buvo gabus ir domėjosi gamta bei tikėjimu. Ankstyvąjį išsilavinimą įgijo pijorų mokykloje, o vėliau prisijungė prie vienuolių pijorų ordino. Šis pasirinkimas padėjo jam derinti dvasinį kelią su mokslo siekiais. 1781 m. jis pradėjo studijas Vilniaus universitete, kur greitai išsiskyrė savo gabumais ir buvo pasiųstas gilinti žinių į Vieną bei Italiją. Ten jis susipažino su pažangiausiais to meto gamtos mokslų metodais ir sugrįžęs į Lietuvą ėmėsi švietėjiškos veiklos.
Jundzilas daugiausia dirbo botanikos srityje ir buvo vienas pirmųjų, sistemingai tyrinėjusių Lietuvos augaliją. 1791 m. jis išleido svarbų mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“. Šis darbas buvo pagrįstas žymaus švedų botaniko Karlo Linėjaus klasifikacija ir apėmė daugybę Lietuvos teritorijoje augančių rūšių. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, suteikęs pagrindą tolesniems botanikos tyrimams. Be augalų, Jundzilas domėjosi ir vietine fauna – jis rinko duomenis apie paukščius bei vabzdžius, taip praplėsdamas savo mokslinės veiklos lauką.
1792 metais Jundzilas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, o 1798 m. tapo Gamtos mokslų katedros vadovu. Svarbiausias jo projektas – Vilniaus universiteto Botanikos sodo perkėlimas į Sereikiškes 1799 m. ir jo išplėtimas. Jis siekė, kad sodas taptų ne tik mokymo baze, bet ir tarptautinio lygio mokslinių mainų centru. Keisdamasis augalais su daugiau nei penkiolika Europos miestų, Jundzilas padėjo sukurti turtingą ir įvairialypę augalų kolekciją. Jo pastangomis šis sodas tapo vienu svarbiausių botanikos centrų regione.
Be mokslinių darbų ir dėstymo, Jundzilas aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Jis buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, kuriame reguliariai skelbė gamtos mokslams skirtus straipsnius. Taip pat parašė botanikos vadovėlį, kurį naudojo mokydamas studentus – šis leidinys buvo išleistas net tris kartus. Nors buvo dvasininkas, Jundzilas mokėjo suderinti religinius įsitikinimus su moksliniu požiūriu – jis manė, kad gamta paklūsta savo dėsniams, tačiau gyvybė turi dievišką pradą.
Monarchistai
Stanislovas Bonifacas Jundzilas gimė 1761 m. Jiezne, kilmingoje bajorų šeimoje. Nuo mažens jis buvo gabus ir domėjosi gamta bei tikėjimu. Ankstyvąjį išsilavinimą įgijo pijorų mokykloje, o vėliau prisijungė prie vienuolių pijorų ordino. Šis pasirinkimas padėjo jam derinti dvasinį kelią su mokslo siekiais. 1781 m. jis pradėjo studijas Vilniaus universitete, kur greitai išsiskyrė savo gabumais ir buvo pasiųstas gilinti žinių į Vieną bei Italiją. Ten jis susipažino su pažangiausiais to meto gamtos mokslų metodais ir sugrįžęs į Lietuvą ėmėsi švietėjiškos veiklos.
Jundzilas daugiausia dirbo botanikos srityje ir buvo vienas pirmųjų, sistemingai tyrinėjusių Lietuvos augaliją. 1791 m. jis išleido svarbų mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“. Šis darbas buvo pagrįstas žymaus švedų botaniko Karlo Linėjaus klasifikacija ir apėmė daugybę Lietuvos teritorijoje augančių rūšių. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, suteikęs pagrindą tolesniems botanikos tyrimams. Be augalų, Jundzilas domėjosi ir vietine fauna – jis rinko duomenis apie paukščius bei vabzdžius, taip praplėsdamas savo mokslinės veiklos lauką.
1792 metais Jundzilas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, o 1798 m. tapo Gamtos mokslų katedros vadovu. Svarbiausias jo projektas – Vilniaus universiteto Botanikos sodo perkėlimas į Sereikiškes 1799 m. ir jo išplėtimas. Jis siekė, kad sodas taptų ne tik mokymo baze, bet ir tarptautinio lygio mokslinių mainų centru. Keisdamasis augalais su daugiau nei penkiolika Europos miestų, Jundzilas padėjo sukurti turtingą ir įvairialypę augalų kolekciją. Jo pastangomis šis sodas tapo vienu svarbiausių botanikos centrų regione.
Be mokslinių darbų ir dėstymo, Jundzilas aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Jis buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, kuriame reguliariai skelbė gamtos mokslams skirtus straipsnius. Taip pat parašė botanikos vadovėlį, kurį naudojo mokydamas studentus – šis leidinys buvo išleistas net tris kartus. Nors buvo dvasininkas, Jundzilas mokėjo suderinti religinius įsitikinimus su moksliniu požiūriu – jis manė, kad gamta paklūsta savo dėsniams, tačiau gyvybė turi dievišką pradą.
Monarchistai
20.04.202522:21
ZIGMANTAS SIERAKAUSKAS🇱🇹
Zigmantas Sierakauskas (1826 m. gegužės 30 d. – 1863 m. birželio 15 d.) buvo vienas ryškiausių 1863–1864 m. sukilimo vadų Lietuvoje. Jis gimė Voluinės gubernijoje, neturtingų bajorų šeimoje. Nuo mažens augo patriotinėje aplinkoje – jo senelis ir tėvas dalyvavo ankstesniuose sukilimuose. Baigęs mokslus Žytomyre, Sierakauskas studijavo Sankt Peterburgo universitete, kur susipažino su radikaliomis idėjomis ir prisijungė prie Lietuvos jaunimo sąjungos.
Savo veiklą tęsiant, jis buvo pašalintas iš universiteto ir ištremtas tarnauti į carinę armiją. Tarnyboje įgijo karinę patirtį, kuri vėliau pravers sukilime. 1856 m. Sierakauskas grįžo į Peterburgą, baigė Generalinio štabo akademiją, tapo štabo kapitonu ir įsitraukė į reformatorišką veiklą, pasisakė už baudžiavos panaikinimą, žmogaus teises ir socialinę lygybę.
Sierakauskas palaikė ryšius su Rusijos ir Lenkijos revoliucinių judėjimų atstovais, bendradarbiavo su žurnalu „Sovremennik“ ir organizacija „Žemė ir laisvė“. 1863 m. jis prisijungė prie sukilimo Lietuvoje ir tapo vienu pagrindinių jo vadų. Po mūšio prie Biržų buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas.
Asmeniniame gyvenime Sierakauskas buvo vedęs Apoloniją Dalevskytę. Jų meilės istorija, nors ir trumpa, įkvėpė daugelį. Po mirties jo atminimas Lietuvoje išliko gyvas – jo vardu pavadintos gatvės, o palaikai perlaidoti Rasų kapinėse. 2017 m. jie buvo rasti Gedimino kalne ir identifikuoti pagal vestuvinį žiedą.
Monarchistai
Zigmantas Sierakauskas (1826 m. gegužės 30 d. – 1863 m. birželio 15 d.) buvo vienas ryškiausių 1863–1864 m. sukilimo vadų Lietuvoje. Jis gimė Voluinės gubernijoje, neturtingų bajorų šeimoje. Nuo mažens augo patriotinėje aplinkoje – jo senelis ir tėvas dalyvavo ankstesniuose sukilimuose. Baigęs mokslus Žytomyre, Sierakauskas studijavo Sankt Peterburgo universitete, kur susipažino su radikaliomis idėjomis ir prisijungė prie Lietuvos jaunimo sąjungos.
Savo veiklą tęsiant, jis buvo pašalintas iš universiteto ir ištremtas tarnauti į carinę armiją. Tarnyboje įgijo karinę patirtį, kuri vėliau pravers sukilime. 1856 m. Sierakauskas grįžo į Peterburgą, baigė Generalinio štabo akademiją, tapo štabo kapitonu ir įsitraukė į reformatorišką veiklą, pasisakė už baudžiavos panaikinimą, žmogaus teises ir socialinę lygybę.
Sierakauskas palaikė ryšius su Rusijos ir Lenkijos revoliucinių judėjimų atstovais, bendradarbiavo su žurnalu „Sovremennik“ ir organizacija „Žemė ir laisvė“. 1863 m. jis prisijungė prie sukilimo Lietuvoje ir tapo vienu pagrindinių jo vadų. Po mūšio prie Biržų buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas.
Asmeniniame gyvenime Sierakauskas buvo vedęs Apoloniją Dalevskytę. Jų meilės istorija, nors ir trumpa, įkvėpė daugelį. Po mirties jo atminimas Lietuvoje išliko gyvas – jo vardu pavadintos gatvės, o palaikai perlaidoti Rasų kapinėse. 2017 m. jie buvo rasti Gedimino kalne ir identifikuoti pagal vestuvinį žiedą.
Monarchistai
23.04.202515:08
SALIAMONAS BANAITIS LIETUVIŠKO MONARCHIZMO TĖVAS🇱🇹
Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo iškilus lietuvių visuomenės veikėjas, žinomas kaip spaustuvininkas, publicistas ir politinis mąstytojas. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės kovų ir buvo svarbus kultūrinės ir politinės lietuvių tautos pažangos šalininkas. Banaitis laikėsi monarchistinių pažiūrų ir tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė turėtų būti atkuriama pagal istorines tradicijas, t.y., sugrąžinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį, kuris apimtų konfesinę ir federacinę valdymo formą.
1915 metų pabaigoje Banaitis kartu su kitais lietuvių veikėjais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, kuriame išdėstė monarchistines idėjas apie būsimos Lietuvos politinę struktūrą. Šis dokumentas skatino Lietuvą siekti nepriklausomybės ir atkūrimo pagal Didžiosios Kunigaikštystės principus. Vėliau 1916 m. buvo parengtas konstitucijos projektas, kuris buvo išspausdintas ir išverstas į keletą užsienio kalbų, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir palaikymą.
Banaitis taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių politiniuose procesuose ir pasisakė už nepriklausomybę. 1916 metų vasario mėnesį, slaptame lietuvių susibūrime, jis ragino paskelbti krašto nepriklausomybę, vadovaujantis šiais dokumentais ir monarchistine koncepcija. Jo veikla buvo itin svarbi ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kontekste.
Be politinės veiklos, Banaitis taip pat buvo žymus kaip spaustuvininkas, įkūręs pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune. Šioje spaustuvėje buvo išleista daugybė knygų, kurios skatino lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą. Jo indėlis į lietuvių tautos išsilavinimą ir kultūrinę tapatybę buvo reikšmingas, ir iki šiol jis yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių nepriklausomybės judėjimo dalyvių.
Monarchistai
Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo iškilus lietuvių visuomenės veikėjas, žinomas kaip spaustuvininkas, publicistas ir politinis mąstytojas. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės kovų ir buvo svarbus kultūrinės ir politinės lietuvių tautos pažangos šalininkas. Banaitis laikėsi monarchistinių pažiūrų ir tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė turėtų būti atkuriama pagal istorines tradicijas, t.y., sugrąžinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį, kuris apimtų konfesinę ir federacinę valdymo formą.
1915 metų pabaigoje Banaitis kartu su kitais lietuvių veikėjais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, kuriame išdėstė monarchistines idėjas apie būsimos Lietuvos politinę struktūrą. Šis dokumentas skatino Lietuvą siekti nepriklausomybės ir atkūrimo pagal Didžiosios Kunigaikštystės principus. Vėliau 1916 m. buvo parengtas konstitucijos projektas, kuris buvo išspausdintas ir išverstas į keletą užsienio kalbų, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir palaikymą.
„Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimas“ buvo 1915 m. pabaigoje parengtas dokumentas, kurį pasirašė grupė lietuvių veikėjų, tarp jų ir Saliamonas Banaitis. Šis atsišaukimas buvo svarbus žingsnis siekiant suformuluoti politinę viziją dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Atsišaukime buvo akcentuojama, kad Lietuva turi atkurti savo nepriklausomybę, tačiau ne kaip paprasta respublika, o kaip monarchinė valstybė pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelį. Dokumente buvo siūloma sukurti konfederacinę valstybę, kurioje būtų išlaikyta įvairių tautų ir kultūrų harmonija.
Atsišaukime buvo pabrėžiama, kad Lietuva turi siekti suverenumo ir nepriklausomybės, remiantis istoriniu paveldu. Siūlyta, kad šalis būtų valdoma monarcho, kuris būtų prižiūrimas didikų ir tautos atstovų, taip sukuriant stabilų politinį pagrindą.
Dokumentas taip pat buvo išverstas į kelias užsienio kalbas ir paskelbtas užsienio spaudoje, įskaitant JAV ir Šveicariją, siekiant gauti tarptautinį pripažinimą ir paramą lietuvių tautos siekiams. Tai buvo svarbus bandymas išreikšti lietuvių tautos politines idėjas ir įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad Lietuva turi teisę į nepriklausomybę ir suverenumą.
Atsišaukimas taip pat įtvirtino monarchistines pažiūras, kurios tuo metu buvo populiarios tarp kai kurių lietuvių politikų. Šiame dokumente atsispindi ne tik siekis atkurti valstybę, bet ir konkretus vizijos modelis, paremtas istorine praeitimi bei noru užtikrinti tautinę ir kultūrinę darną.
Banaitis taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių politiniuose procesuose ir pasisakė už nepriklausomybę. 1916 metų vasario mėnesį, slaptame lietuvių susibūrime, jis ragino paskelbti krašto nepriklausomybę, vadovaujantis šiais dokumentais ir monarchistine koncepcija. Jo veikla buvo itin svarbi ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kontekste.
Be politinės veiklos, Banaitis taip pat buvo žymus kaip spaustuvininkas, įkūręs pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune. Šioje spaustuvėje buvo išleista daugybė knygų, kurios skatino lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą. Jo indėlis į lietuvių tautos išsilavinimą ir kultūrinę tapatybę buvo reikšmingas, ir iki šiol jis yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių nepriklausomybės judėjimo dalyvių.
Monarchistai
22.04.202500:38
ADOMAS PLIATERIS🇱🇹
Adomas Pliateris (1836 m. balandžio 23 d. – 1909 m. gruodžio 24 d.) buvo kilmingas grafas, visuomenininkas, archeologas ir kultūros mecenatas, kilęs iš garsios Broel-Pliaterių giminės. Jis gimė ir visą gyvenimą glaudžiai buvo susijęs su Švėkšna – čia ne tik valdė dvarą, bet ir aktyviai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo.
Valdydamas Švėkšnos dvarą, jis 1880 m. pastatė vilą „Genowefa“, pavadintą žmonos vardu. Aplink ją įrengė parką su tvenkiniais, skulptūromis ir retais augalais. Grafas garsėjo kaip mecenatas, skatino meną, švietimą ir svetingai priimdavo svečius iš įvairių kraštų.
Adomas Pliateris taip pat buvo aktyvus valstybinėje ir visuomeninėje veikloje – dirbo caro administracijoje Peterburge, rėmė archeologinius tyrinėjimus, kaupė meno kolekcijas ir rūpinosi vietos žmonių gerove. 1889–1892 m. jis plėtojo Gaudučių palivarką – pastatė administracinius ir ūkinius pastatus, kurie tapo svarbia ekonomine atrama vietovei.
Mirė 1909 m. ir buvo palaidotas Kartenos kapinių koplyčioje. Jo palikimas išliko per pastatus, parkus ir vietinių atmintį – iki šiol jis laikomas svarbia Žemaitijos istorine asmenybe, prisidėjusia prie krašto kultūros ir bendruomenės klestėjimo.
Monarchistai
Adomas Pliateris (1836 m. balandžio 23 d. – 1909 m. gruodžio 24 d.) buvo kilmingas grafas, visuomenininkas, archeologas ir kultūros mecenatas, kilęs iš garsios Broel-Pliaterių giminės. Jis gimė ir visą gyvenimą glaudžiai buvo susijęs su Švėkšna – čia ne tik valdė dvarą, bet ir aktyviai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo.
Valdydamas Švėkšnos dvarą, jis 1880 m. pastatė vilą „Genowefa“, pavadintą žmonos vardu. Aplink ją įrengė parką su tvenkiniais, skulptūromis ir retais augalais. Grafas garsėjo kaip mecenatas, skatino meną, švietimą ir svetingai priimdavo svečius iš įvairių kraštų.
Adomas Pliateris taip pat buvo aktyvus valstybinėje ir visuomeninėje veikloje – dirbo caro administracijoje Peterburge, rėmė archeologinius tyrinėjimus, kaupė meno kolekcijas ir rūpinosi vietos žmonių gerove. 1889–1892 m. jis plėtojo Gaudučių palivarką – pastatė administracinius ir ūkinius pastatus, kurie tapo svarbia ekonomine atrama vietovei.
Mirė 1909 m. ir buvo palaidotas Kartenos kapinių koplyčioje. Jo palikimas išliko per pastatus, parkus ir vietinių atmintį – iki šiol jis laikomas svarbia Žemaitijos istorine asmenybe, prisidėjusia prie krašto kultūros ir bendruomenės klestėjimo.
Monarchistai
Көбүрөөк функцияларды ачуу үчүн кириңиз.